Žmogaus orumas savaime yra pagrindinė teisė, tačiau jis taip pat yra tikrasis pagrindinių teisių pagrindas. Žmogaus orumas buvo įtvirtintas 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulėje: `Kadangi visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas.` 2001 m. spalio 9 d. sprendime Nyderlandai prieš Europos Parlamentą ir Tarybą, C-377/98, Rink. 2001, p. I–7079, 70–77 punktuose Teisingumo Teismas patvirtino, kad pagrindinė teisė į žmogaus orumą yra Sąjungos teisės dalis.
Tai reiškia, kad nė viena iš šioje Chartijoje nustatytų teisių negali būti naudojama kito žmogaus orumui pažeisti ir kad žmogaus orumas yra Chartijoje nustatytų teisių esminė dalis. Todėl jis turi būti gerbiamas, net kai teisė yra apribota.