51 straipsnio tikslas – apibrėžti Chartijos taikymo sritį. Juo siekiama aiškiai nustatyti, kad Chartija visų pirma taikoma Sąjungos institucijoms ir organams laikantis subsidiarumo principo. Ši nuostata buvo suformuluota laikantis Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalies, kurioje reikalaujama Sąjungos gerbti pagrindines teises, ir Kelno Europos Vadovų Tarybos suteiktų įgaliojimų. Terminas `institucijos` yra įtvirtintas Sutartyse. Žodžiai `įstaigos ir organai` Sutartyse yra dažnai vartojami nurodant visas pagal Sutartis ar antrinės teisės aktus įsteigtas įstaigas (pvz., žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 15 ar 16 straipsnius).
Valstybių narių atžvilgiu iš Teisingumo Teismo teisminės praktikos vienareikšmiškai išplaukia, kad Sąjungos atžvilgiu apibrėžtas reikalavimas gerbti pagrindines teises yra privalomas valstybėms narėms tik tuo atveju, kai jų veiksmai įeina į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 1989 m. liepos 13 d. sprendimas Wachauf, 5/88, Rink. 1989, p. 2609; 1991 m. birželio 18 d. sprendimas ERT, Rink. 1991, p. I–2925; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas Annibaldi, C-309/96, Rink. 1997, p. I–7493). Teisingumo Teismas taip patvirtino šią teisminę praktiką: `Be to, reikėtų priminti, kad dėl pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisinėje tvarkoje atsirandantys reikalavimai yra taip pat privalomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Bendrijos taisykles...` ( 2000 m. balandžio 13 d. sprendimas, C-292/97, Rink. 2000, p. I–2737, 37 punktas). Žinoma, ši Chartijoje įtvirtinta taisyklė taikoma centrinės valdžios institucijoms bei regioniniams ir vietiniams organams, taip pat viešiesiems organams, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę.
2 dalis kartu su 1 dalies antru sakiniu patvirtina, jog Chartija negali turėti poveikio, išplečiančio Sutartimis Sąjungai suteikiamą kompetenciją ir uždavinius. Šiuo atveju aiškiai nurodomos subsidiarumo principo ir fakto, kad Sąjunga turi tik tuos įgaliojimus, kurie buvo jai suteikti, logiškos pasekmės. Sąjungoje garantuotos pagrindinės teisės neturi kito poveikio, išskyrus daromą atsižvelgiant į Sutartyse apibrėžtus įgaliojimus. Todėl vadovaujantis 1 dalies antru sakiniu Sąjungos institucijų pareiga skatinti taikyti Chartijoje išdėstytus principus gali atsirasti tik tų pačių įgaliojimų ribose.
2 dalis taip pat patvirtina, kad Chartija negali turėti poveikio, išplečiančio Sąjungos teisės taikymo sferą viršijant Sutartimis Sąjungai nustatytus įgaliojimus. Teisingumo Teismas jau įtvirtino šią taisyklę Sąjungos teisės dalimi pripažįstamų pagrindinių teisių atžvilgiu ( 1998 m. vasario 17 d. sprendimas Grant, C-249/96, Rink. 1998, p. I–621, 45 punktas). Remiantis šia taisykle yra akivaizdu, kad negali būti suprantama, jog nuoroda į Chartiją Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje savaime išplečia `Sąjungos teisės įgyvendinimu` laikomus valstybių narių veiksmus (1 dalies ir pirmiau minėtos teisminės praktikos prasme).