41 straipsnis grindžiamas tuo, kad Sąjunga egzistuoja pagal teisinės valstybės principus, kurių apibūdinimas susiformavo teisminėje praktikoje, kuri bendru teisės principu įtvirtino, inter alia, gerą administravimą (žr., inter alia, Teisingumo Teismo 1992 m. kovo 31 d. sprendimą Burban, C-255/90 P, Rink. 1992, p. I–2253 bei Pirmosios instancijos teismo 1995 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nölle, T–167/94, Rink. 1995, p. II–2589 ir 1999 m. liepos 9 d. sprendimą New Europe Consulting ir kiti, T–231/97, Rink. 1999, p. II–2403). Pirmose dviejose dalyse nurodytos teisės formuluotė atsiranda iš teisminės praktikos (Teisingumo Teismo 1987 m. spalio 15 d. sprendimo Heylens, 222/86, Rink. 1987, p. 4097, 15 punkto, 1989 m. spalio 18 d. sprendimo Orkem, 374/87, Rink. 1989, p. 3283, 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimo TU München, C-269/90, Rink. 1991, p. I–5469 bei Pirmosios instancijos teismo 1994 m. gruodžio 6 d. sprendimo Lisrestal, T-450/93, Rink.1994, p. II–1177, 1995 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nölle, T–167/94, Rink. 1995, p. II–2589), o pareigos pagrįsti savo sprendimus formuluotė yra iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnio (taip pat žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 298 straipsnyje išdėstytą teisinį pagrindą dėl teisės aktų priėmimo užtikrinant atvirą, veiksmingą ir nepriklausomą Europos administravimą).

3 dalyje atkartojama dabar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 340 straipsnyje garantuota teisė. 4 dalyje atkartojama dabar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 2 dalies d punkte ir 25 straipsnyje garantuota teisė. Remiantis 52 straipsnio 2 dalimi, šios teisės turi būti taikomos Sutartyse nustatytomis sąlygomis ir ten nustatytose ribose.

Teisę į veiksmingą gynybą, kuri yra svarbus šio klausimo aspektas, garantuoja šios Chartijos 47 straipsnis.