Šis straipsnis grindžiamas EŽTK Protokolo 1 straipsniu:
`Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.`
Tai yra visose nacionalinėse konstitucijose numatyta pagrindinė teisė. Teisingumo Teismo teisminėje praktikoje ji buvo pripažinta daugeliu atvejų, pirmą kartą – 1989 m. gruodžio 13 d. sprendime Hauer, Rink. 1979, p. 3727. Formuluotė buvo atnaujinta, tačiau pagal 52 straipsnio 3 dalį šios teisės esmė ir taikymo sritis yra ta pati kaip EŽTK garantuotos teisės, o apribojimai negali viršyti ten nurodytųjų.
Vienas teisės į nuosavybę aspektas – intelektinės nuosavybės apsauga – yra aiškiai paminėta 2 dalyje dėl vis didesnės jos svarbos ir Sąjungos antrinės teisės aktų. Intelektinė nuosavybė apima ne tik literatūrinę ir meninę nuosavybę, bet ir, inter alia, patentus ir teises į prekių ženklus, tai pat gretutines teises. 1 dalyje išdėstytos garantijos atitinkamai taikomos intelektinei nuosavybei.