1. 11 straipsnis atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį, kuris yra išdėstytas taip:
`1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.`
Remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, šios teisės esmė ir taikymo apimtis yra tokia pati kaip EŽTK garantuotos teisės. Todėl apribojimai, kurie gali būti jai nustatyti, negali viršyti numatytųjų 10 straipsnio 2 dalyje, nepažeidžiant jokių apribojimų, kurie Sąjungos konkurencijos įstatymuose gali būti nustatyti valstybių narių teisei įvesti licencijavimo priemones, nurodytas EŽTK 10 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje.
2. Šio straipsnio 2 dalyje yra išsamiai išdėstytos 1 dalies dėl žiniasklaidos laisvės taikymo pasekmės. Ji grindžiama visų pirma su televizija susijusia Teisingumo Teismo teismine praktika (ypač 1991 m. liepos 25 dienos sprendimu Stichting Collectieve Antennevoorziening Gouda ir kiti, C-288/89, Rink. p. I–4007), ir prie EB sutarties, o dabar prie Sutarčių, pridedamu Protokolu dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, bei Tarybos direktyva 89/552/EEB (žr. pirmiausia jos 17 konstatuojamąją dalį).